.png)
Miren Špek, Nusikaltimų aukų ir liudytojų paramos paslaugos Kroatijoje
Nusikaltimai yra ne tik skriauda visuomenei, bet ir nukentėjusiųjų asmeninių teisių pažeidimas. Todėl nusikaltimų aukos turėtų būti pripažįstamos ir su jomis turėtų būti elgiamasi pagarbiai, jautriai ir profesionaliai, nediskriminuojant jų. Paprastai, valstybė, kurioje buvo padarytas nusikaltimas, yra atsakinga už nukentėjusįjį, nes ji negalėjo jo apsaugoti dėl saugumo ar socialinės tvarkos trūkumo arba neužtikrino jam galimybės kreiptis į teismą, gauti kompensaciją ar atkurti savo teises. Nors Europos Parlamento direktyvoje 2012/29/ES [nustatyti] būtiniausi nusikaltimų aukų teisių, paramos ir apsaugos standartai, kai kurioms aukoms vis dar gresia antrinė ir pakartotinė viktimizacija, bauginimas ir nusikaltėlio kerštas baudžiamojo proceso metu. Tokia rizika gali kilti dėl aukos asmeninių savybių arba nusikaltimo rūšies, pobūdžio ar aplinkybių. Tik kuo anksčiau atlikus individualų vertinimą[1] galima veiksmingai nustatyti tokią riziką.
Profesinėje literatūroje (teisinėje ir psichologinėje) ir ES teisės aktuose[2] šiuo klausimu primygtinai rekomenduojama atlikti visų aukų individualių poreikių ir (arba) rizikos vertinimą, siekiant nustatyti, ar joms gresia antrinė ir pakartotinė viktimizacija, bauginimas ar kerštas ir kokių specialių apsaugos priemonių joms gali prireikti. Įvertinę aukų poreikius ir riziką, policijos, prokuratūros ar teismo pareigūnai gali "pritaikyti" apsaugos priemones, kurios atitiktų konkretaus nukentėjusiojo poreikius, taip pat jo profesines ir asmenines aplinkybes pritaikant priemones ir nukentėjusiųjų vaikams ar kitiems šeimos nariams. Be to, jei nukentėjęs asmuo yra sužeistas, jam reikės medicininės pagalbos; arba jei asmuo yra neapykantos nusikaltimo auka, jam reikės tikslinės duomenų apsaugos politikos[3] ir priemonių.
Pritaikytos apsaugos priemonės turi būti praktiškai įgyvendinamos ir lengvai pritaikomos. Nukentėjusiųjų susirūpinimas ir baimės, susijusios su teismo procesu, turėtų būti pagrindinis veiksnys nustatant, ar jiems reikia konkrečių priemonių.
Nustačius nukentėjusio asmens poreikius, kitas žingsnis - užtikrinti tinkamą apsaugą ar paramą; tai pasiekiama naudojantis nukreipimo mechanizmais ir dalijantis vertinimo rezultatais. Kai kurios Europos paramos organizacijos turi daug patirties teikiant aukoms apsaugą ir paramą. Jos teikia psichologinę ir psichosocialinę paramą, pirminę teisinę pagalbą ir gali padengti nukentėjusiųjų atstovavimo teisme (advokatų) išlaidas, (saugų) būstą, psichoterapiją, lydėjimą baudžiamojo proceso metu ir t. t.[4].
Apsaugos priemonės turi būti parengtos kiekvienam etapui, su kuriuo susiduria auka: pavyzdžiui, teismo proceso metu arba po jo. Policijos pareigūnai turėtų atlikti rizikos vertinimą, kad nustatytų, ar aukai gresia bauginimas arba viktimizacija[5]. Atliekant tyrimus reikėtų nustatyti, ar galima išvengti aukų ir kaltinamųjų kontakto vietose, kuriose dėl viktimizacijos gali būti ir vieni, ir kiti.
Siekiant apsaugoti nukentėjusįjį, kai jis duoda parodymus teisme arba prokuratūroje, galima imtis įvairių priemonių: vizualinį nukentėjusiųjų ir kaltinamųjų kontaktą galima sumažinti iki minimumo prieš parodymų davimą, jo metu ir po jo, naudojant garso ir vaizdo komunikacijos technologijas arba ekranizuojant nukentėjusį asmenį teismo salėje; taip pat reikėtų vengti nereikalingų klausimų apie privatų šio asmens gyvenimą. Tačiau pasibaigus teisminiam procesui vis tiek gali prireikti apsaugoti nukentėjusįjį, liudytojus ar kitus šeimos narius.
[1] Atliekant individualų vertinimą reikėtų atsižvelgti į aukos asmenines savybes, pavyzdžiui, amžių, lytį ir lytinę tapatybę ar išraišką, etninę kilmę, rasę, religiją, seksualinę orientaciją, sveikatą, negalią, gyvenamąją vietą, bendravimo sunkumus, santykius su nusikaltėliu ar priklausomybę nuo jo ir ankstesnę nusikaltimo patirtį. Jie taip pat turėtų atsižvelgti į nusikaltimo rūšį arba pobūdį ir aplinkybes, pavyzdžiui, ar tai neapykantos nusikaltimas, šališkas nusikaltimas arba nusikaltimas, padarytas diskriminaciniais motyvais, seksualinis smurtas, smurtas artimoje aplinkoje, ar nusikaltėlis buvo kontroliuojančioje pozicijoje, ar aukos gyvenamoji vieta yra didelio nusikalstamumo arba gaujų dominuojamame rajone, ar aukos kilmės šalis yra ne toje valstybėje narėje, kurioje buvo padarytas nusikaltimas.
[2] Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 20212/29/ES, kuria nustatomi būtiniausi nusikaltimų aukų teisių, paramos joms ir jų apsaugos standartai, ES aukų teisių strategija (2020-2025 m.), ODIHR parengtos individualių neapykantos nusikaltimų aukų poreikių vertinimo pavyzdinės gairės; Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/36/ES dėl prekybos žmonėmis prevencijos, kovos su ja ir aukų apsaugos; VSE teisės aktų ir gerosios praktikos nusikaltimų aukoms Europoje įgyvendinimo vadovas; Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 606/2013 dėl apsaugos priemonių tarpusavio pripažinimo civilinėse bylose.
[3] Duomenų apsauga yra gyvybiškai svarbi siekiant apsaugoti aukų privatumą, sveikatą ir saugumą. Ja siekiama užtikrinti, kad aukų kontaktiniai duomenys ir asmeninė informacija, taip pat su nusikaltimu susijusi informacija nebūtų perduota niekam, kas neturi teisės jos gauti. Pavyzdžiui, labai svarbu, kad nusikaltėlis negalėtų susipažinti su persekiojimo ir smurto šeimoje aukų arba aukų, kurių tapatybė saugoma, vardais ir adresais. Duomenų apsaugos ir informacijos saugumo procesai turi užtikrinti, kad šis apsaugos reikalavimas būtų įvykdytas.
[4] Nusikaltimų aukoms skirtų teisės aktų ir gerosios praktikos įgyvendinimo Europoje vadovas, Victim Support Europe.
[5] Pavyzdžiui, tyrimo metu gali prireikti skubių draudimų, apribojimų ar apsaugos orderių, kuriuos turėtų būti galima gauti nedelsiant, neužkraunant aukai nepagrįstos finansinės ar biurokratinės naštos. Jei įtariamasis paleidžiamas už užstatą, tačiau vis dar yra rizika, kad jis gali grasinti, įbauginti ar sužaloti auką ar su ja susijusį liudytoją, turėtų būti nustatytos griežtos užstato sąlygos, pavyzdžiui, nurodančios, kad įtariamasis (kaltinamasis) negali susisiekti su auka arba prisiartinti tam tikru atstumu nuo aukos darbo ar namų.